Teismo ekspertas Saulius Raslanas
Atgal

Vertinimo filosofija

Nekilnojamojo turto vertinimas priklauso prie nedaugelio mūsų ekonominio gyvenimo sričių, kuriose sutinkamas, deja, vis dar mokslinis diletantizmas. Taigi todėl netenka stebėtis, kad pasitikėjimas vertinimo objektyvumu yra ne per didelis. Dar atkakliai vyrauja nuomonė, kad kiekvienas vertės nustatymas tėra subjektyvus. Tam turi įtakos, žinoma, neretai dar praktikoje pasitaikantys klaidingi vertinimai.

Garsus britų teisininkas J. Jacob yra pasakęs „vertinimas yra menas ir ne mokslas, bet tai ne astrologija. Vertintojai dažnai būna sužavėti tuo ką jie mato ir nebūna realistiški“. Didžiąja šio posakio dalimi vis tik nesutinku. Juk vertės nustatymas remiasi vertinimo teorija, kuri savo ruožu apjungia įvairius vertinimo metodus bei vertės teorijas. Garsūs mokslininkai kūrė vertės teorijas bei vertinimo metodus: A. Smith (1776) T. Malthus (1798). D. Ricardo (1823) J. Mill (1848) I. Fisher (1906), A. Marshall (1925) ir kt. Kiekvienas vertės nustatymas mano supratimu turi būti paremtas veiksnių, darančių įtaką vertei identifikavimu ir tyrimu bei priežastinių ryšių analize, būtent veiksnių poveikio įrodymu remiantis tvirtu, realistišku pagrindu. Vertintojas turi matyti ne tik nekilnojamojo turto išorę, bet jo „vidų“, suvokti vertinimo momentu rinkos situaciją. Vertę lemia daugybė faktorių, įskaitant vietą, būklę, pagerinimus, kitus požymius bei rinkos tendencijas. Todėl jis turi įrodyti vertę, bet ne paimti ją iš „lubų“. Kiekvienas nekilnojamojo turto objektas yra savitas, individualus, todėl vertintojas turi kūrybingai prieiti prie jo vertės nustatymo, taikyti vertinimo metodikas kūrybingai ir todėl galima sakyti, kad vertinimas yra ir menas.

Atgal