VGTU prof. S. Raslano Pasiūlymai dėl Metodikos Projekto (2019 03 15)

 

Pritariu gerb. Žygimanto Bendiko išsakytai minčiai, kad Metodika turėtų būti kompleksinis dokumentas, kurį sudarytų bendroji ir specialioji dalys. Pateikti nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir verslo pogrupių pasiūlymai parodė, kad šių trijų vertinimo sričių specifikos nepavyko ir nepavyks išvengti. Iš darytų pranešimų matėsi, kad šia kryptimi toliausiai pažengė nekilnojamojo turto pogrupis. Taigi visiškai logiškas pasiūlymas apie vertinimo specifiką kalbėti specialioje Metodikos dalyje. Geriausias pasiūlymas būtų parengti tris atskiras vertinimo metodikas: nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir verslo. Vienas iš privalumų būtų, kad tokiu atveju reiktų kur kas mažiau Tarnybos direktoriaus išleisti potvarkių ar direktyvų, paaiškinant dar specialiuosius klausimus.

2.7. Skaičiavimo seka -  tam tikra tvarka, pagal kurią atliekami skaičiavimai, suteikianti galimybę vertinimo ataskaitos skaitytojui suprasti ir atkartoti atliktų skaičiavimų eigą.

Komentaras. Nekilnojamojo turto vertintojas yra aukštos klasės specialistas. Manau reikalavimas, kad vertinimo ataskaitos skaitytojas galėtų suprasti ir net atkartoti atliktų skaičiavimų eigą, yra perteklinis reikalavimas. Įsivaizduokime, kad gydytojai, nustatę ligos diagnozę, privalėtų ją aprašyti taip, kad viską suprastų net pacientas. Žinoma, sekas privalu pateikti, tačiau nereikia reikalauti, kad jas suprastų net ataskaitos skaitytojas. Dar tiksliau vietoj „skaičiavimo sekų“ būtų taikyti „vertinimo sekas“, t.y. paaiškinti, kaip ir kokiais etapais yra nustatoma reikalaujama vertė, įskaitant taikytas formules, koeficientus, rodiklius, reikšmingumus ir t.t.

Pasiūlymas.

Vertinimo seka -  tam tikra tvarka, pagal kurią nustatoma reikalaujama vertė, suteikianti galimybę atkartoti atlikto vertinimo eigą.

 

2.11. Ekspertinis vertinimas – vertinimo būdas, kai, vadovaujantis atskirų turto arba verslo vienetų vertinimo patirtimi ir atlikta analize, nustatomi vertinimo koeficientai, rodikliai ir kiti santykiniai lyginamieji dydžiai, leidžiantys įvertinti panašias savybes turintį turtą arba verslą.

 

Komentaras. Pirmiausia, pritartina  ekspertinio vertinimo įtraukimui į Metodiką. Tačiau ekspertinis vertinimas nėra vertinimo būdas, bet yra vertinimo metodas. Iš viso ekspertinių vertinimo metodų yra priskaičiuojama šimtais, pvz., VGTU sukurtas COPRAS metodas, plačiai praktikoje taikomi SAW, TOPSIS ir daugybė kitų. Be je, Tarnyba 2016 m. spalio 25 d. dėl ekspertinio vertinimo yra pateikusi išsamią ir kvalifikuotą nuomonę. Dažniausiai pas mus ekspertinis metodas yra klaidingai suprantamas, kai manoma, kad vertintojas, remdamasis savo patirtimi, atliktais vertinimais, gali nustatyti tam tikrus koeficientus ar kitus rodiklius.  Ekspertinis vertinimas – tai objektyvizuota, apibendrinta ekspertų nuomonė, kurios gavimui pritaikomos jų žinios ir patirtis. Žinoma, pateiktos ekspertų nuomonės dažnai skiriasi ir net gali būti prieštaringos. Todėl prieš priimant sprendimą, grįstą ekspertų vertinimais, reikia įvertinti ekspertų nuomonių suderinamumą. Ekspertiniai vertinimo metodai turi savo logiką: pirmiausiai parenkami ekspertai (jų turi būti pakankamas skaičius, įtraukiant ne tik vertintojus, bet ir kitus rinkos dalyvius: pirkėjus, pardavėjus, plėtotojus, tarpininkus ir t.t.), sudaromos anketos, atliekama ekspertų apklausa ir apibendrinami apklausos rezultatai. Būtina, kad ekspertų nuomonės būtų suderintos ir tam reikia paskaičiuoti konkordancijos koeficientą ir jį palyginti su kritiniu. Jei bus nesilaikoma šių principų, tai ekspertinis vertinimas praras savo prasmę, kokią turi taikant juos taikomųjų uždavinių sprendimui. Iš esmės, kiekvieną kartą vertinant turtą reiktų atlikti ekspertų apklausas ir jas apibendrinti. Visos Lietuvos vertintojų atliktos apklausos čia netinka kiekvienu konkrečiu vertinimo atveju, kadangi bent NT rinka yra labai lokali (vietinė) ir segmentuota, o rinkos tendencijos būna gan skirtingos.

Pasiūlymas.

Ekspertinis vertinimas – vertinimo metodas, kai, vadovaujantis ekspertų apklausų atlikta analize, nustatomi vertinimo koeficientai, rodikliai ir kiti santykiniai lyginamieji dydžiai, leidžiantys įvertinti panašias savybes turintį turtą arba verslą.

 

 

2.12 Turto likutinė vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduoti kartu išlikę nesugadinti turto elementai, kuriuos galima panaudoti (realizuoti) rinkoje.

2.13 Turto likvidacinė vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduodamas nudėvėtas arba sugadintas turtas, tinkamas panaudoti kaip antrinė žaliava.

2.14 Turto atkūrimo (remonto) kaštai – pinigų (išlaidų) suma, reikalinga apgadintam turtui atkurti iki prieš apgadinimą buvusios būklės ir eksploatacinių savybių.

 

Komentaras. Tai sąvokos, kurių paaiškinimai tinka kilnojamajam turtui. Nekilnojamojo turto atveju, jos įgyja kitokią prasmę.

 

2.15. Vertinimo data – data, kuriai pateikiama nuomonė dėl turto vertės (ir kuriai galioja šią nuomonę pagrindžiantys duomenys).

 

Komentaras. Vertinimo datą pateikiama išvada apie nustatytą vertę.  Išvada – tai teiginys, išvestas iš kitų teiginių, atliktų vertinimo sekų, kai tuo tarpu nuomonė yra nusimanymas, nuovoka, supratimas, pažiūra, ar nusistatymas. Išvada apima sprendimą dėl vertės, kurį pagrindė atliktos vertinimo sekos.

 

Pasiūlymas. Vertinimo data – data, kuriai pateikiama išvada dėl turto vertės (ir kuriai galioja šią išvadą pagrindžiantys duomenys).

 

7. Vertintojas, atlikdamas vertinimą, gali naudotis kitų vertintojų vertinimo ataskaitomis (ar jų dalimis). Naudojantis kitų vertintojų parengtomis vertinimo ataskaitomis (ar jų dalimis) jose pateikti duomenys negali būti keičiami. Informacija apie tai, kad buvo naudotasi kitų vertintojų vertinimo ataskaitomis (ar jų dalimis) nurodoma vertinimo ataskaitoje.

 

Komentaras. Šiuo atveju be autorystės klausimų iškyla ne mažiau svarbus atsakomybės klausimas, jei nukopijuotoje dalyje bus klaidų, kurios turės įtakos nustatytai vertei. Šiuo atveju turėtų atsakyti vertintojas, kuris pasinaudojo kita ataskaita, tačiau jis taip pat turi turėti regreso teisę į klaidingai ataskaitą parengusį vertintoją.

 

9. Vertinama šiais tikslais:

9.1. finansinių ataskaitų sudarymo;

9.2. apmokestinimo;

9.3. draudimo, nuostolių nustatymo;

9.4. įkeitimo;

9.5. nuosavybės teisės vertybinių popierių perleidimo;

9.6. paėmimo visuomenės poreikiams;

9.7. kitais 9.1-9.6 papunkčiuose nenurodytais tikslais, vertinimo ataskaitoje nurodant (atskleidžiant) konkretų (-čius) vertinimo tikslą (-us).

 

Komentaras. Pritartina 9.6 punktui, t.y. papildomai nurodant vertinimo tikslą – turto paėmimą visuomenės poreikiams. Tokie vertinimai yra griežtai reglamentuoti įstatymais, pvz., žemės įstatymu ir kitais teisės aktais, pvz., LR vyriausybės nutarimu patvirtintomis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklėmis, jiems būdinga sava specifika, padidinta vertintojų atsakomybe ir todėl logiška buvo išskirti atskirą tikslą.

 

 

20. Vertinimo ataskaitoje taikomi koeficientai, rodikliai, pataisų dydžiai turi būti pagrįsti rinkos duomenimis, skaičiavimais, argumentais arba kitais duomenimis taip, kad ataskaitos naudotojas galėtų suprasti atlikto vertinimo eigą ir rezultatus. Nesant rinkos duomenų, arba rinkos duomenims esant nepatikimiems, vertintojas gali vadovautis turto paskirčių grupės sandorių duomenimis, analogiško arba panašaus turto arba verslo pasiūlos duomenimis, kitais rinkos ar ūkio statistikos duomenimis, naudoti ekspertinį vertinimo būdą. Ekspertinio vertinimo būdu nustatyti duomenys turi būti pagrįsti atskirų turto arba verslo vienetų vertinimo patirtimi ir atlikta analize.

Komentaras. Kaip buvo minėta anksčiau, tai yra perteklinis reikalavimas, kad ataskaitos naudotojas suprastų atlikto vertinimo eigą ir rezultatus. Tai nerealus reikalavimas, kad užsakovo supratimas apie atliktą vertinimą atitiktų net vertintojo supratimą. Reiktų detaliau apibrėžti turto paskirčių grupę, neužmirštant, kad Metodikoje jau buvo nurodyta, kad analogiškas ar panašus turtas arba verslas priklauso tam pačiam rinkos segmentui kaip vertinamasis objektas. Taigi, tai sąvokos, kurios reiškia skirtingus dalykus, kai turto paskirčių grupėje turto įvairovė didėja, o segmente – mažėja.  Taip pat metodikoje reiktų vengti tokių žodžių kaip gali, gali būti ir t.t., nes Metodika, jos teiginiai yra privalomi, o kas nedraudžiama, tas galima.

 

Pasiūlymas. Vertinimo ataskaitoje taikomi koeficientai, rodikliai, pataisų dydžiai turi būti pagrįsti rinkos duomenimis, skaičiavimais, argumentais arba kitais duomenimis taip, kad būtų suprantama atlikto vertinimo eiga ir rezultatai. Nesant rinkos duomenų, arba rinkos duomenims esant nepakankamiems, vertintojas gali vadovautis turto paskirčių grupės sandorių duomenimis, analogiško arba panašaus turto arba verslo pasiūlos duomenimis, kitais rinkos ar ūkio statistikos duomenimis, naudoti ekspertinius vertinimo metodus. Ekspertiniu vertinimu nustatyti vertinimo koeficientai, rodikliai ir kiti santykiniai lyginamieji dydžiai, turi būti pagrįsti vadovaujantis ekspertų apklausų atlikta analize.

 

23. Vertinimo sutartyje arba techninėje užduotyje esant nurodymui suskaidyti nustatytą bendrą turto komplekso vertę kiekvienam vertintam turto vienetui, vertintojas sąlyginai paskirsto nustatytą turto komplekso vertę kiekvienam vertintam turto vienetui. Turto komplekso vertė paskirstoma vertintojo nuožiūra, laikantis proporcingumo principo, pateikiant vertės paskirstymo algoritmą.

Komentaras. Pagrindinis Metodikos tobulinimo tikslas yra gerinti atliktų turto ir verslo vertinimų kokybę. Todėl siūlymas, leisti vertintojui savo nuožiūra  sąlyginai suskaidyti nustatytą bendrą turto komplekso vertę kiekvienam jį sudarančiam turto vienetui, nesilaikant tarptautinėje praktikoje nusistovėjusių taisyklių, yra nepriimtinas. Štai JAV vertinimo standartuose USPAP 2016-2017 verčių atskyrimas yra suprantamas lygiai taip pat kaip pats vertės nustatymas. Todėl visiškai nepateisinamas teiginys, kad verčių paskirstymas finansinių institucijų užsakovams nesukuria pridėtinės vertės. Verčių paskirstymas reikalauja iš vertintojo tam specialiųjų žinių ir žinoma sąnaudų. Todėl tokių užduočių atlikimas vertintojams turėtų sukurti pridėtinę vertę. Rekomenduoju metodikoje apibrėžti pagrindinius verčių skaidymo principus: pvz. taikant lyginamąjį, pajamų arba kaštų metodus.

Pasiūlymas. Vertinimo sutartyje arba techninėje užduotyje esant nurodymui suskaidyti nustatytą bendrą turto komplekso vertę turto vienetams, vertintojas paskirsto nustatytą turto komplekso vertę kiekvienam turto vienetui, laikantis verčių skaidymo principų ir pateikiant vertės paskirstymo algoritmą.

ANTRASIS SKIRSNIS. Vertinimo byla

Komentaras. Suprantamas stambių vertinimo įmonių susirūpinimas dėl šio skirsnio nuostatų, tačiau smulkioms įmonėms tai neturėtų būti dideliu minusu. Juk ir dabar dažnai vertintojai į saugomas savo vertinimo ataskaitas įdeda įvairius juodraščius, kopijas įvairių duomenų, aprašymų. Tokia bylos medžiaga labai praverčia ypač teismo ekspertams prisiminti atliktus vertinimus, kai po keleto mėnesių tenka eiti į teismo posėdį atsakinėti į advokatų ir teisėjų klausimus. Iš esmės dalis vertintojų ir taip jau kaupia tokias bylas.

Kadangi pastaruoju metų visa informacija ir dokumentacija keliasi į elektroninę erdvę, tai iš viso sumažins arba net panaikins minėtą problemą. Jau dabartiniu metu teismo elektroninėse bylose popieriniai ekspertizės aktai virsta elektroniniais. Greitai bus, kad popierinių ataskaitų neliks.

 

47. Nustatant rinkos vertę arba tikrąją vertę, vertinama esamos turto paskirties ir naudojimo pagrindu. Alternatyvus panaudojimas gali būti vertinimo pagrindas tik atlikus turto panaudojimo analizę, įsitikinus, kad toks panaudojimas yra finansiškai naudingas, galimas fiziniu ir teisiniu požiūriais, ir (arba) esant šiems galiojantiems dokumentams:

Komentaras. Nuostata, kad  nustatant rinkos vertę vertinama esamos turto paskirties ir naudojimo pagrindu, neatitinka rinkos vertės sąvokos supratimo pagal TVS 2017 30.4. punkto nuostatą, kad turto rinkos vertė atspindi jo geriausią panaudojimą. Tai kertinis rinkos vertės nustatymo principas. Dėl šio principo taikymo ar netaikymo gaunami didžiuliai nustatytų verčių skirtumai, net iki 10 kartų. Tenka pripažinti, kad kai kurie teisės aktai, pvz., Žemės įstatymas 47 -asis straipsnis reglamentuoja paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo vertinimą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Kitą vertus, Metodikos nuostatos turėtų atspindėti rinkos dalyvių elgseną. Štai, jeigu yra du gretimi vienodi žemės sklypai, kurie skiriasi tik paskirtimi, pvz., žemės ūkio ir kitos paskirties, ir pagal bendrąjį planą yra šių sklypų teritorija numatyta kaip gyvenamųjų namų statybos teritorija, tai žemės ūkio paskirties sklypo pardavėjas tikrai nesutiks parduoti savo sklypo dešimt kartų mažesne kaina, kai jo kaimynas gavo pardavęs kitos paskirties žemės sklypo kainą. Taigi, būtina analizuoti geriausią turto panaudojimą, norint nustatyti rinkos vertę, nebent tai draudžia ar neleidžia kiti teisės aktai.

Jei straipsnis išliktų nepakitęs ir siekiant sumažinti su tuo iškylančių nesusipratimų, siūlau išvadoje apie nustatytą rinkos vertę pridėti komentarą, ar nustatyta rinkos vertė buvo pagal geriausią turto panaudojimą, ar pagal esamą, kuris nėra geriausias panaudojimas. Vėl gi, reikia vengti Metodikoje žodžių, kaip gali būti, nes Metodikos nuostatos turi būti privalomos.

Pasiūlymas. Nustatant rinkos vertę arba tikrąją vertę, vertinama esamos turto paskirties ir naudojimo pagrindu. Vertinamo alternatyvaus panaudojimo pagrindas - atlikta turto panaudojimo analizė, įrodanti geriausią panaudojimą finansiškai naudingu, galimą fiziniu ir teisiniu požiūriais, ir (arba) esant šiems galiojantiems dokumentams:

 

SEPTINTASIS SKIRSNIS

VERTINIMO ATASKAITŲ KLAIDŲ TAISYMAS

 

49. Jeigu atlikus vertinimą, pastebima, kad vertinimo ataskaitoje yra techninio pobūdžio klaidų ar netikslumų, kurie nedaro įtakos galutinėje vertinimo ataskaitos išvadoje nustatytam rezultatui, apie pastebėtas klaidas vertintojas informuoja užsakovą, netaisant vertinimo ataskaitos.

50. Vertinimo ataskaitoje esant klaidoms ar netikslumams, kurie keičia galutinėje vertinimo ataskaitos išvadoje nurodytą rezultatą, vertinimo ataskaita taisoma parengiant naują vertinimo ataskaitą.

51. Rengiant naują vertinimo ataskaitą, parengiamas ir naujos vertinimo ataskaitos pradžioje pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma:

51.1. vertinimo ataskaita, kuri yra taisoma (vertinimo ataskaitos, kuri yra taisoma numeris ir data);

51.2. nurodymas nesivadovauti anksčiau parengta taisoma vertinimo ataskaita;

51.3. vertinimo ataskaitos taisymo priežastis (priežastys);

51.4. taisomoje vertinimo ataskaitoje nustatytų klaidų ir netikslumų, kurie yra taisomi rengiant naują vertinimo ataskaitą, pobūdis.

52. Vertintojas, parengęs naują vertinimo ataskaitą, ją pateikia vertinimo užsakovui ir vertinimo ataskaitoje nurodytiems vertinimo ataskaitos naudotojams.

 

Komentaras. Visumoje  pritartina naujam skirsniui dėl vertinimo ataskaitų klaidų taisymo. Tačiau reikia akcentuoti, kad  vertintojas neturi daryti esminių klaidų, įtakojančių nustatytą vertę.  Skirsnio nuostatos neturėtų sumažinti vertintojams atsakomybę nustatant vertes. Todėl pradžioje reiktų konstatuoti, kad vertintojai turi būti atidūs, siekdami išvengti esminių klaidų, turinčių įtakos nustatytai vertei. Taip pat būtina nurodyti, kad ataskaitas galima taisyti tik vieną  kartą, o ne daugybę kartų vis parengiant naujas ataskaitas. Negalima leisti taisyti klaidų, jei akivaizdžiai buvo padaryta nusikalstama veika. Svarbu dar, kad ne visas klaidas galima būtų taisyti ir tam reiktų įvesti klaidų klasifikavimą.  Pagal jau minėtus USPAP 2016-2017 skiriamos vykdymo (commission) ir neveikimo (omission) klaidos. Pvz., kai neteisingai identifikuojamos vertinamojo ir/ar lyginamųjų objektų charakteristikos, turime vykdymo klaidą. Neveikimo klaida yra tada, kai nepaisoma daryti tai, kas būtina. Pvz., nenustačius vertinamojo objekto atitinkamus svarbius vertę lemiančius veiksnius, yra neveikimo (aplaidumo) klaida. Remiantis analogija su NT mokestinės vertės apeliacijos galimybe, galima būtų leisti taisyti klaidas, kurios turėjo mažiau nei 20 proc. nustatytai vertei. Priešingu atveju turėtų būti pervertintas Turtas, parengta iš viso nauja ataskaita, nei buvo klaidinga sena.

 

Dėl rinkos vertės sąvokos

 

 

Tenka pripažinti, kad nuo pirmųjų žingsnių sukuriant turto ir verslo vertinimo sistemą Lietuvos Respublikoje neteisingai yra apibrėžiama rinkos vertė. Rinkos vertės sąvoka sudaro daugelyje šalių vertinimo pagrindą, yra reikšmingiausia vertė tarptautinėje vertinimo praktikoje. Įvairiose šalyse taip pat ir Lietuvoje atliekant turto vertinimus dažniausiai remiamasi rinkos vertės sąvoka kaip pagrindine vertės sąvoka. Pagal įstatymo 2 -ojo straipsnio, 10-ąjį punktą „turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų“. Pagal ankstesnius ir dabartinius Tarptautinius vertinimo standartus (TVS) rinkos vertė buvo ir yra apibrėžiama panašiai: „Market Value is the estimated amount for which an asset or liability should exchange on the valuation date between a willing buyer and a willing seller in an arm’s length transaction, after proper marketing and where the parties had each acted knowledgeably, prudently and without compulsion” (IVS 2017). Rinkos vertė apibrėžiama kaip „apskaičiuota pinigų suma, už kurią..., bet turėtų būti „nustatyta“  arba “įvertinta” pinigų suma arba kaina”. Tai neteisingas vertimas iš TVS, kuris mus lydi virš 20 metų. Juk TVS 2017 pasakyta, kad "Market Value is the estimated amount.", ne “calculated”. Čia visiems reikia suprasti, kad rinkos vertės tiksliai, cento tikslumu, apskaičiuoti negalima, ją galima tik nustatyti, įvertinti.

Taip pat būtina detaliai paaiškinti rinkos vertės sąvoką, kaip tai yra padaryta Europos vertinimo standartuose (EVS) arba TVS. Aiškinant sąvoką būtina pabrėžti, kad rinkos vertė yra labiausiai tikėtina kaina (aut. pastaba “vidutinė”), kurią galima gauti rinkoje vertinimo datą taikant rinkos vertės apibrėžtį ir kas atitinka EVS ir TVS nuostatas. Taip pat ir Vokietijoje rinkos vertės apibrėžimas orientuotas į „vidutinę“ rinkos kainą. JAV pagal  FIRREA (Financial Institutions Reform, Recovery and Enforcement Act) rinkos vertės sąvoka formuluojama taip: “tai labiausiai tikėtina kaina, kurią būtų galima gauti pardavus nekilnojamąjį turtą konkurencingoje ir atviroje rinkoje, esant teisėtoms pardavimo sąlygoms, ir kuomet pirkėjas bei pardavėjas elgiasi dalykiškai bei apdairiai, o kainos neįtakoja neteisėti veiksniai”. Tikėtina, kad nurodžius įstatyme rinkos vertę kaip tikėtiną arba vidutinę kainą, neturėtų gautis skirtingų vertintojų nustatytų verčių svyravimų net kartais.

Taip pat apibrėžiant turto rinkos vertę, būtina nurodyti, kad ji atitinka turto maksimalų ir geriausią panaudojimą, kuris neblogai buvo apibrėžtas ankstesniuose teisės aktuose. Būtina analizuoti geriausią turto panaudojimą, norint nustatyti rinkos vertę, nebent tai draudžia ar neleidžia konkrečiu vertinimo tikslu tam tikri teisės aktai.

Siekiant sumažinti su tuo iškylančių nesusipratimų, siūlau išvadoje apie nustatytą rinkos vertę pridėti komentarą, ar nustatyta rinkos vertė buvo pagal geriausią turto panaudojimą, ar pagal esamą, kuris nėra geriausias panaudojimas.

 

DĖL NEKILNOJAMOJO TURTO RINKOS SANDORIŲ DUOMENŲ PAKETŲ TEIKIMO

 

Pritartina mintims, išsakytoms VĮ Registrų centro direktoriaus Sauliaus Urbanavičiaus. Kaip buvo teisingai akcentuota 2019 03 15 d. posėdžio metu, iškyla kainodaros klausimas. Metinių sandorių Paketo kaina buvo apie 800 eurų, o kasmet Lietuvoje sudaroma apie 100 tūkst. įvairių nekilnojamojo turto sandorių. Tuomet vieno sandorio kaina pakete gaunasi 800/100000 = 0,8 cnt. Tuo tarpu jei vertintojai naudojasi ne Paketu, o nekilnojamojo turto sandorių internetinės paieškos programa, tai užklausa su 25 sandoriais kainuoja apie 10 eurų. Tuomet vieno sandorio kaina atliekant pačiam vertintojui paiešką, gaunasi 10/25 = 40 cnt. Skirtumas sandorių kainų apie 50 kartų ir tai nepateisinama neteisybė.

Žurnalistams yra prieinama nemokamai informacija apie sandorius kovojant prieš korupciją. Tuo tarpu vertintojai, kurie užtikrina šalies ekonomikos plėtrą, privalo mokėti niekuo nepasvertas, monopolisto diktuojamas kainas. Atsižvelgiant į tai, bent jau vertintojai, kurie sutarčių pagrindu su VĮ Registrų centras patys atlieka sandorių paieškas, turėtų būti atleisti nuo mokesčių arba apmokestinti minimaliai, kaip anksčiau Paketų pirkėjai.

 

 

Prof. Saulius Raslanas, tel. 869912605, el.p. saulius.raslanas@vgtu.lt